*** Nusprendė kartą senmergė pagaliau ištekėt ir likusį gyvenimą ramiai nugyvent su vyru. Padavė į laikraštį skelbimą, kuriame išvardino 3 sąlygas: a) kad vyras nesimuštų, b) kad nuo jos nepabėgtų, c) kad būtų nepakeičiamas lovoje. Visą savaitę netilo telefonas. Kandidatai ir skambino, ir rašė laiškus... Tačiau nė vienas netiko. Senmergė jau nebežino ką daryt. Tik staiga - skambutis į duris. Senmergė prieina, atidaro, žiūri - ant kilimėlio guli vyras be rankų ir be kojų. Senmergė klausia: - O ko čia tau reikia? - Tai aš pagal skelbimą. - O tu reikalavimus žinai? - Žinau. Matai - aš rankų neturiu, reiškia nesimušiu. Kojų neturiu, reiškia nepabėgsiu. Senmergė: - O kaip dėl nepakeičiamumo lovoj? Vyriokas: - O kuo gi aš paskambinau?... *** Susilažino du draugai kieno žmona baisesnė. Nuėjo pas vieną į namus, draugas jo žmoną pamatė - nu "baisiogala" nežmoniška! Viena ranka trumpesnė, kupra, fizionomija baisi, dantų dvi eilės... apatiniame žandikaulyje, viena akis primerkta, o kitos iš vis nėra... Draugas pasižiūrėjo ir sako: - Nu jo... baisoka... Tai dabar galim eit pas mane į namus, aš tau saviškę parodysiu. Bet kad infarkto pamatęs negautum, tai aš jai paskambinsiu ir pasakysiu, kad kai mes ateisim, tegu ji pasirodo tik po kokių 5 minučių. Per tą laiką apsiprasi, atsipalaiduosi... Gerai? - Tvarkoj. Antrasis paima telefoną, surenka numerį ir sako: - Maryte, labas. Čia vat mes su draugu neužilgo užeisim, tai tu iškart nesirodyk, po kokių 5 minučių tiktai išeik... Marytė telefonu klausia: - O man su maišu ant galvos išeiti? - Nu su kokiu maišu, durne! Mes gi nesimylėsim! Aš tave draugui parodysiu... *** Sugalvojo Petka nueiti į šokius. Nueina pas Čepajevą ir sako: - Vasilijau Ivanovičiau, būk geras, paskolink savo naujus batus. Čepajevas: - Nu ne. Tu dar suplėšysi. Aš jų pats dar nė karto nedėvėjau. Petka: - Vasilijau Ivanovičiau tikrai nesuplėšysiu. Saugosiu kaip savo akį. Paskolink, būk geras. Čepajevas: - Nu žiūrėk, Petka, suplėšysi - užmušiu! Petka pasiėmė batus, išsiblizgino kaip veidrodį! Atėjo į šokius, iškvietė pirmą pasitaikiusią Marusią ir šoka. Šoka jiedu, o Petka vis koją Marusiai po sijonu kiša. Batai juk kaip veidrodis! Pakiša jis koją ir sako: - Marusia, aš žinau, kokios spalvos tavo kelnaitės. - Nu? Kokios? - Žalios. Marusia tik brinkt ir apalpo. Petka iškar pribėgo prie Natašenkos ir iškvietė ją šokti. Šoka ir sako: - Natašenka, aš žinau kokios spalvos tavo kelnaitės. - Nu? Kokios? - Geltonos. Natašenka tik brinkt ir apalpo. Petka iškvietė Anką. Šoka ir sako: - Anka, aš žinau kokios spalvos tavo kelnaitės. - Nu kokios? Petka: - Tuojau pažiūrėsim. Pažiūrėjo Petka ir ... apalpo! Anka tuojau vandens atnešė, atgaivino. Petka pramerkia akis ir klausia: - Anka, o kokios spalvos tavo kelnaitės? - Tai kad aš, Petka, šiandien be kelnaičių... Petka: - Ačiū Dievui! Galvojau - batai suplyšo! *** Ateina žmogelis pas gydytoją ir sako: - Daktarėli, turiu tokią vieną problemą... Gydytojas: - Taip, sakykit, pabandysim padėt. - Matot, daktare, aš bijau sakyt, nes jūs juoksitės. - Klausykit, mes, gydytojai, matėm visko. Todėl galite sakyti bet ką. Tikrai nesijuoksiu, drąsiai sakykit. - Ne, daktare, aš bijau. Jūs tikrai juoksitės. - Nebijokit, drąsiai sakykit ir rodykit viską. Jokių juokų čia nebus. Aš jums garantuoju. Galų gale yra ir gydytojo etika. - Daktare, jūs tikrai nesijuoksit? - Nu sakykit. Žmogelis pagaliau parodo savo... vyrišką pasididžiavimą. O tas "pasididžiavimas" toks mažutukas, toks plonutukas... Gydytojas pamatė ir neišlaikė: - Cha cha cha! - tačiau greitai susitvardė (daktariška etika neleidžia). - Atleiskit, aš tikrai nesusivaldžiau. Nepykit, tikrai nenorėjau. Tai kuo skundžiatės? Žmogelis sako: - ... Ištino... *** Ateina sūnelis pas tėvą ir sako: - Tėveli, o kodėl dėdė Petras taip blogai gyvena? Gamykloj dienų dienas dirba, o jam atlyginimo jau 3 mėnesius nemoka. Juk jis nieko nedirba, jo žmona irgi nieko neuždirba, vien tik duona ir vandeniu gyvi abu. Arba, pavyzdžiui, dėdė Jeronimas, mokytojas. Jau praktiškai pinigų nebeturi. Tik duonytę ir vandenėlį perka ir taip maitinasi. O kodėl pas mus kiek nori ikrų, lašinių, kumpių, konjakų. Tu man paaiškink, kodėl taip yra? Tėvas: - Supranti, sūnau, aš turiu stebuklingą lazdelę. Mosteliu - 100$, vėl mosteliu, vėl 100$... Va dėl to mes taip gerai ir gyvenam. - Tėveli, o galima man pamėgint su lazdele pamojuot? - Prašau, imk, mojuok. Ryte sūnus ateina pas tėvą ir sako: - Apgavai, tėveli, apgavai... Visą naktį su lazdele mojavau - nė vieno dolerio neišgavau. - Tai ar tu nežinai, kad turint stebuklingą lazdelę dar reikia ir stebuklingus žodžius pasakyt? - Žinau, tėveli, - apsidžiaugia sūnus. - Kriblia, krablia, abrakadabra, bumt? - Nu ne, sūnau... Reikia sakyt: "Labą dieną, parodykit jūsų teises" arba "Kur jūsų techninis pasas", "Kur jūsų vaistinėlė", "Kur jūsų gesintuvas"... *** Mokytoja su pirmokais nusifotografavo. Fotografas padarė nuotraukas, mokytoja ir sako: - Vaikučiai, nuotrauka, kurioje mes visi nusifotgrafavę (ir aš vidury), kainuoja 3 Lt. Rytoj paprašykit tėvelių pinigų, atsineškit ir nusipirksit. Kitą dieną visi susirenka, bet niekas neturi 3 Lt. Mokytoja: - Vaikučiai, tai juk pirmos klasės nuotrauka! Atminčiai! Juk bus įdomu, kai jums bus 40 metų, pasižiūrėti šitą nuotrauką. Galėsit pasakyt: va štai Onytė, ji dabar gydytoja; o čia Joniukas, jis dabar premjeras... Petriukas iš paskutinio suolo: - O štai vidury - mokytoja. 5 metai kaip mirus... *** Eina žmogelis sau koridorium ir burba sau po nosim: - Palauk palauk, kaip jis sakė... Avinas? Ne ne ne... Ne avinas. Vandenis? Ne ne ne. Ne vandenis... Svarstyklės? Ne, ne svarstyklės... Kaip gi jis ten sakė? Mergelė? Ne ne. Tikrai ne. Skorpionas!? Ne.... Žmogelis apsisuka, grįžta atgal ir, pravėręs duris, įeina į kabinetą: - Daktare, kaip jūs ten sakėt? - Kaip aš sakiau? Aš sakiau - vėžys. - A, vo vo vo! Vėžys!