Vaikas išmoko kalbėti ir visi daiktai, kuriuos jis ištardavo, mirdavo. Vieną kartą jis sako:
- Šuo.
Šuo numirė. Kitą dieną pasakė senelė, tai senelė numirė. Tėvas vaikšto, galvoja, kad tik manęs nepaminėtų, kad tik nepaminėtų. O vaikas sako:
- Tėtis.
Tėvas jau atsigulė, laukia sudėjęs rankas kol numirs. Ateina mama ir sako:
- Taigi kelkis, ko čia guli, kaimynas jau numirė.