Jonukui suėjo 18 metų, išėjo jis į mišką grybauti, pasiklydo, užėjo raganos trobelę, kur piktoji ragana jį pasičiupo ir jau ruošėsi kepti. Tačiau, apžiūrėjusi Jonuką, ragana pagalvojo, kad visai nieko jis vaikinas ir pabudo joje seniai netenkinti kūniški geiduliai. Ir sako jam ragana:
- Jonuk, turi pasirinkimą. Gali pasimylėti su manimi, tada gausi pusę karalystės, arba gali atsisakyti, ir negausi nieko, ir dar ko gero aš tave iškepsiu.
Jonukas pažiūrėjo į raganą - lyg ir baisi, bet gal geriau, nei mirti. Be to, visai nieko būtų karalystės nekilnojamojo turto gauti, sukando dantis ir pamylėjo raganą įvairiais būdais - ir prie krosnies, ir už namo, ir net prie šulinio. Raganos akys tik švyti, šypsosi sau patenkinta senoji žaba. Jonukas užsisagstė kelnes ir sermėgą ir klausia:
- Tai kaip dėl tos karalystės?
Ragana jam:
- Jonuk, o kiek tau metų?
- Aštuoniolika, - sako Jonukas.
- Toks didelis ir dar tiki pasakomis...